XIX amžiaus moterų mada: operos, pasivaikščiojimo ir karietos suknelės
-
XIX amžiaus moterų apranga buvo ne tik kasdienio gyvenimo dalis, bet ir aiškus socialinės padėties, skonio bei turto ženklas. Kiekvienai progai buvo skiriamas atitinkamas drabužis – vakarinėms išvykoms, viešiems pasivaikščiojimams, kelionėms karieta ar apsilankymams. Mados žurnaluose publikuotos ir dažnai rankomis spalvintos graviūros moterims pristatydavo naujausius siluetus, audinius ir puošybos būdus.
Operos suknelė
Operos suknelė buvo prabangus vakarinis drabužis, skirtas teatrui, operai ir kitiems iškilmingiems renginiams. Jai buvo būdinga atvira iškirptė, nuleisti pečiai, prigludęs liemuo ir labai platus, varpo formos sijonas. Suknelės dažnai buvo puošiamos raukiniais, nėriniais, kaspinais, gėlėmis ir dekoratyvinėmis juostomis.
Prie operos suknelės buvo derinamos ilgos pirštinės, šalis arba puošni skraistė, vėduoklė ir dekoratyvus galvos apdangalas. Toks kostiumas turėjo atrodyti ypač reprezentatyviai, nes opera XIX amžiuje buvo ne tik kultūros renginys, bet ir svarbi aukštuomenės bendravimo bei pasirodymo vieta.
Viešiems pasivaikščiojimams skirta suknelė
Angliškas pavadinimas „Public Promenade Dress“ reiškia viešiems pasivaikščiojimams skirtą aprangą. Tokios suknelės buvo dėvimos vaikštant parkuose, soduose, bulvaruose ir kitose madingose miesto vietose.
Pasivaikščiojimo suknelė paprastai buvo uždaresnė už vakarinę. Jai būdingas prigludęs liemuo, ilgos rankovės, platus sijonas, nėriniuota mantija, apsiaustas ar dekoratyvinė skraistė. Aprangą papildydavo skrybėlaitė, gobtuvo formos galvos apdangalas, pirštinės ir kartais skėtis nuo saulės.
Nors tai buvo dieninė apranga, ji galėjo būti labai puošni. Sudėtingi geometriniai raštai, kontrastingos audinių spalvos, nėriniai, pynės ir dekoratyvinės juostos paversdavo pasivaikščiojimo suknelę reprezentaciniu drabužiu.
Karietos suknelė
Karietos suknelė, anglų kalba vadinta „Carriage Dress“, buvo skirta kelionėms karieta, atvykimams į svečius ir pasirodymui viešumoje. Ji buvo puošnesnė už paprastą kasdienę suknelę, tačiau dažniausiai santūresnė už pokylio ar operos aprangą.
Karietos suknelei buvo būdingas prigludęs liemuo, nuleisti pečiai, plačios ar pūstos rankovės ir didelės apimties sijonas. Sijonai buvo dekoruojami keliais raukinių, klosčių ir nėrinių sluoksniais. Priekyje galėjo būti naudojamos kontrastingos medžiagos, kaspinai ar dekoratyvinės įsiuvos.
Tokios suknelės buvo derinamos su pirštinėmis, skrybėlaitėmis, plunksnomis, apsiaustais ir šiltais apdangalais. Apranga turėjo būti tinkama sėdėti karietoje, tačiau kartu išlikti elegantiška ir reprezentatyvi.
Prabanga ir didelė kaina
Tokios suknelės kainavo brangiai. Joms pasiūti reikėjo daug audinio, nes XIX amžiaus vidurio sijonai buvo itin platūs ir gausiai klostuoti. Ypač vertinti šilkas, tafta, atlasas, aksomas ir kokybiška vilna.
Didelę suknelės kainos dalį sudarė nėriniai, raukiniai, siuvinėjimas, kaspinai ir kita rankomis atliekama puošyba. Kuo daugiau dekoratyvinių detalių turėjo drabužis, tuo daugiau darbo valandų reikėjo jam pasiūti.
Turtingos moterys užsakydavo sukneles pas profesionalias siuvėjas, o vienam sezonui galėjo turėti kelis skirtingoms progoms skirtus kostiumus. Mažiau pasiturinčios moterys senesnius drabužius persiūdavo, keisdavo jų apdailą ar pritaikydavo prie naujos mados.
Todėl operos, karietos ir puošnios pasivaikščiojimo suknelės buvo ne tik madingas drabužis, bet ir prabangos bei aukšto socialinio statuso simbolis.
Mados graviūrų reikšmė
Rankomis spalvintos mados graviūros XIX amžiuje atliko panašią funkciją kaip šiuolaikiniai mados žurnalai ir katalogai. Jos rodė naujausias Paryžiaus, Londono ir kitų Europos miestų mados tendencijas.
Tokiose iliustracijose suknelės dažnai buvo vaizduojamos idealizuotai, pabrėžiant siaurą liemenį, plačius sijonus, elegantišką laikyseną ir gausią puošybą. Šiandien tokios graviūros vertinamos ne tik kaip dekoratyviniai kūriniai, bet ir kaip svarbūs XIX amžiaus mados, visuomenės ir kasdienio gyvenimo istorijos liudijimai.
